Vietovė
Unikaliame geografiniu, istoriniu ir biologiniu požiūriu Lietuvos kampelyje galima išvysti vaizduotę audrinantį vaizdą – ant kalvos laukuose stūkso senovinė pilis. Tai – legendomis apipinta bei daugybę istorinių įvykių menanti Norviliškių pilis.
Greta Norviliškių pilies – išorinė Europos Sąjungos siena. Norviliškių pilis ir buvęs vienuolynas stovi vadinamojoje “Dieveniškių kilpoje”.
Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Jų prašymas pasiekė aukščiausius SSRS vadovus. Tai ir buvo padaryta Lietuvos įstojimo į SSRS proga.
Šios vietos – unikalios. Vos 80 km nuo Vilniaus, bet daug kas čia kitaip. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis gargždingomis dirvomis.
Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, ne ekspoziciniai. Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu gyveno Barbora Radvilaitė, kuri melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pirmąkart pastatytoje XV amžiaus viduryje. Dieveniškių iškyšulys – Lietuvos valstybės pamatinių, Mindaugo žemių, šerdyje. Kraštas kupinas praeities dvelksmo. Tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai akmenys, seni ąžuolai. Sklinda kalbos, kad legendinis Napoleono lobis užkastas kažkur šioje vietovėje. Tuo tarpu ir apie pačią Norviliškių pilį nestinga nei istorinių faktų, nei su jais susijusių legendų. Teigiama, kad pilį seno dvaro vietoje XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos, kaip teigiama pasakojimuose, sumanus pirklys bei drąsus karys iš Mariemburgo ir likęs Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Šorcai – istorinės asmenybės, aprašytos metraščiuose. Yra net išlikęs Daratos Zienovičiūtės Vaitiekienės Šorcienės portretas. Žinoma, kad Šorcai seną dvarą pirko bendromis lėšomis ir pastatė ten savo svajonių pilį, kažkuo primenančią Italiją. Po vyro mirties Darata Zienovičiūtė Vaitiekienė Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, pasikvietė iš Vilniaus “mažuosius brolius” pranciškonus ir 1617 metais fundaciniu aktu jiems užrašė Norviliškio palivarką.
1832 metais vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai perkelti į Naugarduko pranciškonų vienuolyną. Uždaryta ir bažnyčia. Carinė valdžia perėmė mūrinį vienuolyną, bažnyčią ir kitus pastatus. Po kurio laiko medinė bažnyčia buvo išardyta, rąstai nuvežti į Alšėnus, ten iš jų pastatyta cerkvė. Iš pranciškonų paruoštų plytų naujos bažnyčios statybai 1834 metais buvo pastatytos kareivinės. Kareiviai įsikūrė ir senajame vienuolyno pastate ir ten išbuvo iki XX amžiaus pradžios. 1904 metais vienuolynas ir rusų kariuomenės pastatytos 2 aukštų kareivinės perėjo iš Karo ministerijos žinios Žemės ūkio ministerijai ir buvo atiduotas mergaičių žemės ūkio mokyklai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mokykla užsidarė.
1919 metais vienuolyną ir kareivinių pastatą užėmė Surviliškių parapijos gyventojai, pageidaujantys atkurti Norviliškių bažnyčią. Po trejų metų ji buvo pradėta statyti (baigta 1928 metais).
Beje, 1933 metais bažnyčios inventoriuje, sudarytame keičiantis klebonui, be kita ko nurodoma, kad uždarant vienuolyną broliai užkasę į žemę 18 000 auksinų (sidabru ir auksu) katile netoli bažnyčios ir vienuolyno. Daugiau žinių apie lobį nėra.
Iki šiol nerastas ir legendinis tunelis iš Norviliškių į Alšėnus, tačiau aplinkinių gyventojų įsitikinimu jis tikrai egzistuoja. Kol kas pavyko rasti tik tunelį, vedantį iš pilies į varpinę. (www.klimkyne.lt)
